Kokį šunį isigyti?
Kokį šunį įsigyti? Kokį šunį įsigyti, kaip teisingai išsirinkti ir nesuklysti renkantis iš tokios gausybės veislių?
Šis klausimas kankina daugumą žmonių, nusprendusių įsigyti keturkojį.
Nusprendus žengti šį lemtingą žingsnį, reikia deramai įvertinti daugelį aplinkybių.
Labai klysta tie, kurie mano, kad šuns atsiradimas namie - tai interjero papildymas dubenėliais, ir dienotvarkės papildymas trimis pasivaikščiojimais.
Svarbiausias vaidmuo tenka finansinėms galimybėms. Tai daro įtaką renkantis šuns veislę, veisėją ir pačią šuns kokybę.
Įsigijus šuniuką mišrūną, daugeliu atveju šeimininkas gali tik spėlioti, į ką panašus išaugs jo augintinis. Labai dažnai tokių mažylių tėvai būna ne tik nežinomos išvaizdos, bet ir nežinomo elgesio. Todėl sunku prognozuoti ir koks bus tokio šunelio elgesys: ar jis bus bailus, ar agresyvus.
Be abejo, yra galimybė priglausti šunį iš gyvūnų prieglaudos ar įsigyti turgavietėje. Nežiūrint į tai, kad įsigyjant šunį buvo padarytos minimalios išlaidos, tai jokiu būdu nereiškia, kad galima taupyti šuns sveikatos, skiepų, mitybos ir priežiūros sąskaita. Šeriamas subalansuotu ir pageidautina kokybišku, profesionaliu ėdalu, šuo gauna visas būtinas maistines, mineralines medžiagas bei vitaminus, kurie yra būtini, palaikyti gerai fizinei būklei.
Labai klysta šunų šeimininkai, kurie taupo pirkdami menkaverčius šunų pašarus, ar savo augintinius šeria kaulais, košėmis, bei girdo pienu. Toks maistas gyvūno skrandyje užima vietą, suteikia sotumo jausmą, bet... tai nėra pilnavertė šuns mityba.
Sunku laužyti nusistovėjusius stereotipus, kai žmonės yra įsitikinę, kad šuo - tai toks gyvūnas, kuris gali ėsti viską, kas lieka nuo žmogaus stalo ir turi būti tuo patenkintas, ir tikras absurdas bei išlaidavimas - pirkti šunų ėdalą, kuriuo yra prekiaujama zooparduotuvėse ar veterinarinėse vaistinėse.
Prieš įsigydamas augintinį, žmogus turi žinoti, kad kiekvienais metais augintinį reikės vakcinuoti bei duoti medikamentų, šalinančių žarnyno parazitus, tokius kaip šuninės askaridės, bei neleidžiančių užsiveisti echinokokams. Pageidautina, kad ilgaplaukių ar šiurkščiaplaukių gyvūnų kailis būtų apsaugotas nuo išorinių parazitų, kurie ypač suaktyvėja pavasarį ir vasarą.
Taipogi derėtų nepamiršti, kad keturkojus gali kankinti tokie pat negalavimai, kaip ir jų šeimininkus. Taigi, be išlaidų, kurios privalo būti skiriamos profilaktiniams skiepams ir dehelmintizacijai, visada gali prisidėti nenumatytos išlaidos, susiję su gyvūno sveikata.
Įsigijus kai kurių veislių mažus ir trumpaplaukius šunis, teks rasti lėšų šuniškiems rūbeliams įsigyti. Kai kuriuos beplaukius šunis būtina ne tik žiemą vasarą rengti, bet jų odą saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kremų nuo įdegio pagalba. Taipogi nemažų išlaidų reikalauja ir derama ilgaplaukių šunų kailio priežiūra.
Prieš įsigyjant šunį apie visa tai reikia gerai pamastyti.
Puiku, kai žmogus gali sau leisti įsigyti grynaveislį šunį.
Kai į namus atkeliauja naujas augintinis – visa dienotvarkė kuriam laikui apsiverčia aukštyn kojomis. Prisideda bemiegės ir neramios naktys šuns adaptacijos laikotarpiu. Tai gali trukti 7-14 ir daugiau dienų, priklausomai nuo gyvūno amžiaus. Šeimininkui teks anksčiau negu įprastai keltis ir skirti laiko rytiniams pasivaikščiojimams, o vakare, po sunkios darbo dienos ar po smagaus vakarėlio, vietoj to, kad ilsėtis – teks skirti laiko bendravimui su augintiniu.
Taipogi labai skeptiškai reikėtų vertinti vaikų prašymą nupirkti šunį. Tai nereiškia, kai vaikai turi augti be gyvūnų, tiesiog tėveliai turi turėti omenyje, kai mūsų mažieji nėra pajėgūs deramai rūpintis savo augintiniais. Didelė tikimybe, kad po gero pusmečio (o gal ir anksčiau), tai, kas buvo „vaiko šuo“, taps „tėvų šunimi“. Todėl tėveliai, dovanodami „šunį vaikui“, tai turėtų prisiminti.
Įsigyjant šunį, derėtų pasidomėti apie šuns temperamentą. Šuns ir šeimininko charakterių suderinamumas yra labai svarbus, kad tolimesnis bendravimas klostytųsi sklandžiai. Šunų charakterio subtilybėmis reikėtų pasidomėti prieš įsigyjant šunį, kad vėliau netektų patirti nemalonių staigmenų. Flegmatiškam šeimininkui bus sunku sugyventi ir jausti dvasinę pilnatvę su didelio temperamento šuneliu, kuris vietoj to, kad šalia ramiai ir supratingai gulėtų, vilks šeimininką žaisti. Žmogui, kuris yra nenustygstantis vietoje, labai tiktų Pastoriaus Raselo ar Džeko Raselo terjeras (toks šuo lydėjo ir pagrindinį filmo „Kaukė“ personažą).
Perkant šunį derėtų atsižvelgti ir į savo gyvenamą vietą: ar tai nuosavas butas, bendrabutis, ar namas su aptvertu žemės sklypu. Be abejo, žmonės, turintys nuosavus gyvenamuosius namus su aptverta teritorija, gali sau leisti kur kas didesnį šunų veislių pasirinkimą, nei gyvenantieji butuose. Renkantis, kokį šunį laikyti bute, reikia atkreipti dėmesį į veislės subtilybes ir į pačią šuns paskirtį, jei nenorite, kad nederamai pasirinktas šuo kankintųsi ankštame bute ar garsiai duodamas apie save žinoti, kankintų kaimynus.
Ne paslaptis, kad trumpaplaukiai šunys reikalauja mažiau priežiūros, o tai yra labai svarbu, gyvenant mažoje erdvėje. Gyvenant bute, tankiai apgyvendintame rajone, būtų patogiausia turėti tokį šunį, kuris neužima daug vietos, nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų ir kiekvieno laiptais lipančio kaimyno nepalydi ilgais ir nenuilstančiais lojimais.
Nepatartina butuose laikyti šunų, turinčių stipriai išreikštą medžioklės instinktą. Šie šunys visada ieškos galimybių ištrūkti ir pamedžioti... Tai labiausiai liečia skalikus (lietuvių, estų, rusų), daugumą paukštšunių ir daugelį medžioklėje naudojamų terjerų (jagdterjerai, foksterjerai).
Jei nėra galimybės šuniui garantuoti užimtumo – bute bus sunku su malamutais, haskiais, laikomis bei kitais šios grupės šunimis. Kad ir kokie gražūs bei patrauklūs būtų šie šunys, - jie niekada nesidžiaugs namų teikiama ramybe ir šiluma. Negalėdami realizuoti savo darbinių savybių, dėl veiklos stokos, jie gali pradėti niokoti namus.
Taipogi nepatartina butuose laikyti didelių tarnybinių šunų (Azijos, Kaukazo, pietų Rusijos aviganių, dobermanų, rotveilerių), ypač, jei jie nebuvo deramai dresuoti ir neturi psichikos įvertinimo testų.
Keista, kai žmonės, gyvenantys butuose, norą įsigyti didelį ar agresyvų šunį motyvuoja tuo, kad šuo bus „apsaugai“. Reikia pastebėti, kad dabar yra begalės būdų, užtikrinančių asmens ir būsto apsaugą. Tokie gyvūnai labai dažnai būna ne saugotojai, o greičiau grėsmė visuomenei ir patiems šeimininkams. „Saugotojų“ ir budrių sargų funkcijas kur kas geriau atlieka mažų veislių šunys, tokie kaip cvergpinčeriai ar toiterjerai.
Taipogi stebina, kai žmonės, kurių suvokimas apie kinologiją apsiriboja žiniomis, kad šuo - tai keturkojis, kuris sako „au“ ir gali būti mažas-didelis, gražus-negražus, piktas ir brangus – puola pirkti šunų, kurie reikalauja gilių dresūros ir kinologijos žinių. Klasikinis pavyzdys – paaugliai, kurie nenori jokių kitų šunų, tik Stafordšyro terjerų.
Namų teikiamais malonumais ir patogumais su didžiausiu džiaugsmu mėgaujasi dauguma dekoratyvinių šunų veislių (pekinai, bolonės, kinų kuoduotieji, japonų činai, čihuahua, rusų toiterjerai, mažieji špicai, mopsai, anglų ir prancūzų buldogai ir kt.), bei absoliuti dauguma kurtų (levretės, vipetai, Sicilijos kurtai, faraonų šunys, saliukiai, afganų kurtai, rusų kurtai, airių vilkogaudžiai ir kt.).
Šiuo metu FCI yra registruota apie 400 šunų veislių. Labai gaila, kad žmonės nenori susipažinti su tomis veislėmis ir įsigydami šunis vadovaujasi ne savo žiniomis, o tokiais kriterijais, kaip „kaimynas turi retriverį, stafordšyrą ar jorką – ir man reikia tokio paties šuns“...
Šis klausimas kankina daugumą žmonių, nusprendusių įsigyti keturkojį.
Nusprendus žengti šį lemtingą žingsnį, reikia deramai įvertinti daugelį aplinkybių.
Labai klysta tie, kurie mano, kad šuns atsiradimas namie - tai interjero papildymas dubenėliais, ir dienotvarkės papildymas trimis pasivaikščiojimais.
Svarbiausias vaidmuo tenka finansinėms galimybėms. Tai daro įtaką renkantis šuns veislę, veisėją ir pačią šuns kokybę.
Įsigijus šuniuką mišrūną, daugeliu atveju šeimininkas gali tik spėlioti, į ką panašus išaugs jo augintinis. Labai dažnai tokių mažylių tėvai būna ne tik nežinomos išvaizdos, bet ir nežinomo elgesio. Todėl sunku prognozuoti ir koks bus tokio šunelio elgesys: ar jis bus bailus, ar agresyvus.
Be abejo, yra galimybė priglausti šunį iš gyvūnų prieglaudos ar įsigyti turgavietėje. Nežiūrint į tai, kad įsigyjant šunį buvo padarytos minimalios išlaidos, tai jokiu būdu nereiškia, kad galima taupyti šuns sveikatos, skiepų, mitybos ir priežiūros sąskaita. Šeriamas subalansuotu ir pageidautina kokybišku, profesionaliu ėdalu, šuo gauna visas būtinas maistines, mineralines medžiagas bei vitaminus, kurie yra būtini, palaikyti gerai fizinei būklei.
Labai klysta šunų šeimininkai, kurie taupo pirkdami menkaverčius šunų pašarus, ar savo augintinius šeria kaulais, košėmis, bei girdo pienu. Toks maistas gyvūno skrandyje užima vietą, suteikia sotumo jausmą, bet... tai nėra pilnavertė šuns mityba.
Sunku laužyti nusistovėjusius stereotipus, kai žmonės yra įsitikinę, kad šuo - tai toks gyvūnas, kuris gali ėsti viską, kas lieka nuo žmogaus stalo ir turi būti tuo patenkintas, ir tikras absurdas bei išlaidavimas - pirkti šunų ėdalą, kuriuo yra prekiaujama zooparduotuvėse ar veterinarinėse vaistinėse.
Prieš įsigydamas augintinį, žmogus turi žinoti, kad kiekvienais metais augintinį reikės vakcinuoti bei duoti medikamentų, šalinančių žarnyno parazitus, tokius kaip šuninės askaridės, bei neleidžiančių užsiveisti echinokokams. Pageidautina, kad ilgaplaukių ar šiurkščiaplaukių gyvūnų kailis būtų apsaugotas nuo išorinių parazitų, kurie ypač suaktyvėja pavasarį ir vasarą.
Taipogi derėtų nepamiršti, kad keturkojus gali kankinti tokie pat negalavimai, kaip ir jų šeimininkus. Taigi, be išlaidų, kurios privalo būti skiriamos profilaktiniams skiepams ir dehelmintizacijai, visada gali prisidėti nenumatytos išlaidos, susiję su gyvūno sveikata.
Įsigijus kai kurių veislių mažus ir trumpaplaukius šunis, teks rasti lėšų šuniškiems rūbeliams įsigyti. Kai kuriuos beplaukius šunis būtina ne tik žiemą vasarą rengti, bet jų odą saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kremų nuo įdegio pagalba. Taipogi nemažų išlaidų reikalauja ir derama ilgaplaukių šunų kailio priežiūra.
Prieš įsigyjant šunį apie visa tai reikia gerai pamastyti.
Puiku, kai žmogus gali sau leisti įsigyti grynaveislį šunį.
Kai į namus atkeliauja naujas augintinis – visa dienotvarkė kuriam laikui apsiverčia aukštyn kojomis. Prisideda bemiegės ir neramios naktys šuns adaptacijos laikotarpiu. Tai gali trukti 7-14 ir daugiau dienų, priklausomai nuo gyvūno amžiaus. Šeimininkui teks anksčiau negu įprastai keltis ir skirti laiko rytiniams pasivaikščiojimams, o vakare, po sunkios darbo dienos ar po smagaus vakarėlio, vietoj to, kad ilsėtis – teks skirti laiko bendravimui su augintiniu.
Taipogi labai skeptiškai reikėtų vertinti vaikų prašymą nupirkti šunį. Tai nereiškia, kai vaikai turi augti be gyvūnų, tiesiog tėveliai turi turėti omenyje, kai mūsų mažieji nėra pajėgūs deramai rūpintis savo augintiniais. Didelė tikimybe, kad po gero pusmečio (o gal ir anksčiau), tai, kas buvo „vaiko šuo“, taps „tėvų šunimi“. Todėl tėveliai, dovanodami „šunį vaikui“, tai turėtų prisiminti.
Įsigyjant šunį, derėtų pasidomėti apie šuns temperamentą. Šuns ir šeimininko charakterių suderinamumas yra labai svarbus, kad tolimesnis bendravimas klostytųsi sklandžiai. Šunų charakterio subtilybėmis reikėtų pasidomėti prieš įsigyjant šunį, kad vėliau netektų patirti nemalonių staigmenų. Flegmatiškam šeimininkui bus sunku sugyventi ir jausti dvasinę pilnatvę su didelio temperamento šuneliu, kuris vietoj to, kad šalia ramiai ir supratingai gulėtų, vilks šeimininką žaisti. Žmogui, kuris yra nenustygstantis vietoje, labai tiktų Pastoriaus Raselo ar Džeko Raselo terjeras (toks šuo lydėjo ir pagrindinį filmo „Kaukė“ personažą).
Perkant šunį derėtų atsižvelgti ir į savo gyvenamą vietą: ar tai nuosavas butas, bendrabutis, ar namas su aptvertu žemės sklypu. Be abejo, žmonės, turintys nuosavus gyvenamuosius namus su aptverta teritorija, gali sau leisti kur kas didesnį šunų veislių pasirinkimą, nei gyvenantieji butuose. Renkantis, kokį šunį laikyti bute, reikia atkreipti dėmesį į veislės subtilybes ir į pačią šuns paskirtį, jei nenorite, kad nederamai pasirinktas šuo kankintųsi ankštame bute ar garsiai duodamas apie save žinoti, kankintų kaimynus.
Ne paslaptis, kad trumpaplaukiai šunys reikalauja mažiau priežiūros, o tai yra labai svarbu, gyvenant mažoje erdvėje. Gyvenant bute, tankiai apgyvendintame rajone, būtų patogiausia turėti tokį šunį, kuris neužima daug vietos, nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų ir kiekvieno laiptais lipančio kaimyno nepalydi ilgais ir nenuilstančiais lojimais.
Nepatartina butuose laikyti šunų, turinčių stipriai išreikštą medžioklės instinktą. Šie šunys visada ieškos galimybių ištrūkti ir pamedžioti... Tai labiausiai liečia skalikus (lietuvių, estų, rusų), daugumą paukštšunių ir daugelį medžioklėje naudojamų terjerų (jagdterjerai, foksterjerai).
Jei nėra galimybės šuniui garantuoti užimtumo – bute bus sunku su malamutais, haskiais, laikomis bei kitais šios grupės šunimis. Kad ir kokie gražūs bei patrauklūs būtų šie šunys, - jie niekada nesidžiaugs namų teikiama ramybe ir šiluma. Negalėdami realizuoti savo darbinių savybių, dėl veiklos stokos, jie gali pradėti niokoti namus.
Taipogi nepatartina butuose laikyti didelių tarnybinių šunų (Azijos, Kaukazo, pietų Rusijos aviganių, dobermanų, rotveilerių), ypač, jei jie nebuvo deramai dresuoti ir neturi psichikos įvertinimo testų.
Keista, kai žmonės, gyvenantys butuose, norą įsigyti didelį ar agresyvų šunį motyvuoja tuo, kad šuo bus „apsaugai“. Reikia pastebėti, kad dabar yra begalės būdų, užtikrinančių asmens ir būsto apsaugą. Tokie gyvūnai labai dažnai būna ne saugotojai, o greičiau grėsmė visuomenei ir patiems šeimininkams. „Saugotojų“ ir budrių sargų funkcijas kur kas geriau atlieka mažų veislių šunys, tokie kaip cvergpinčeriai ar toiterjerai.
Taipogi stebina, kai žmonės, kurių suvokimas apie kinologiją apsiriboja žiniomis, kad šuo - tai keturkojis, kuris sako „au“ ir gali būti mažas-didelis, gražus-negražus, piktas ir brangus – puola pirkti šunų, kurie reikalauja gilių dresūros ir kinologijos žinių. Klasikinis pavyzdys – paaugliai, kurie nenori jokių kitų šunų, tik Stafordšyro terjerų.
Namų teikiamais malonumais ir patogumais su didžiausiu džiaugsmu mėgaujasi dauguma dekoratyvinių šunų veislių (pekinai, bolonės, kinų kuoduotieji, japonų činai, čihuahua, rusų toiterjerai, mažieji špicai, mopsai, anglų ir prancūzų buldogai ir kt.), bei absoliuti dauguma kurtų (levretės, vipetai, Sicilijos kurtai, faraonų šunys, saliukiai, afganų kurtai, rusų kurtai, airių vilkogaudžiai ir kt.).
Šiuo metu FCI yra registruota apie 400 šunų veislių. Labai gaila, kad žmonės nenori susipažinti su tomis veislėmis ir įsigydami šunis vadovaujasi ne savo žiniomis, o tokiais kriterijais, kaip „kaimynas turi retriverį, stafordšyrą ar jorką – ir man reikia tokio paties šuns“...
